Tai paskaitos, kurią iš lapo, bet retkarčiais ir paimprovizuodamas, skaičiau vasario 15-ą Nacionalinėje galerijoje, tekstas. Perdirbinėti ją į "straipsninį tekstą" tingėjau, palikau kaip yra. Iliustracijas sukroviau apačioje, galerijoje. Rodyti jų vietą tekste irgi tingiu.

Aš nenoriu to, ką maždaug pusvalandį kalbėsiu, vadinti paskaita. Kai prieš kelis mėnesius nacionalinė galerija man pasiūlė sudalyvauti jos rengiamoje programoje, tai turėjo vadintis ekskursija.

Tuomet aš nedelsiant sutikau, nes žaibiškai atsirado idėja – o kas būtų, jei aš vaikščiočiau po galerijos sales su grupe žmonių, prie tam tikrų paveikslų sustočiau, ir naudodamas išvestinius duomenis – ir estetinius, ir finansinius – aiškinčiau, kiek vienas ar kitas paveikslas galėtų kainuoti tarptautinėje rinkoje. Kodėl man galvon šovė ši apykvailė, kaip po poros savaičių paaiškėjo, idėja? Aš dalį tų vienerių metų, kuriuos pragyvenau Londone, panaudojau tikrindamas komercines galerijas ir meno muges. Iš jų visuomet išeidavau su kainynais (juos, beje, man nenoriai duodavo, ypač prabangesnėse galerijose – darbuotojai iš pirmo žvilgsnio nutardavo, kad aš niekuomet netapsiu meno pirkėju. Ir jie yra visiškai teisūs). Plius – aš jau senokai prenumeruoju meno aukcionų rezultatų duomenų bazes, todėl nutariau rasti mūsų Nacionalinėje galerijoje eksponuojamų kūrinių britiškus klonus – o tokių yra, rasti tų klonų aukcionų kainas, palyginti abiejų dailininkų – ir Lietuvos, ir jo britiško klono – biografijas, ir, jei jos maždaug sutampa, paskelbti – štai, šitas paveikslas, jei jis būtų nutapytas kitomis aplinkybėmis, kainuotų tiek ir tiek. Galvojau, kad tai būtų greita, nelabai korektiška, nemoksliška, bet bent jau juokinga ekskursija. Kai pradėjau viską dėlioti krūvon, pamačiau, kad – ne kas. Klonų paieška – smagi, gana rezultatyvi, bet šiek tiek pritempta, biografijos tarpusavyje kabinosi tik kai kuriais elementais, gautas rezultatas nebuvo nei įdomus, nei naudingas, nei juokingas. O kas gali būti labiau apgailėtino, nei nejuokinga klounada?

Bet, kol dėliojau aukcionų ir parodų reitingo statistikos duomenis, pastebėjau vieną netikėtą tendenciją – tam tikra menininkų grupė, stabiliai risdamasi žemyn parodiniame reitinge, didina pardavimų apimtis aukcionuose. Reiškinį nutariau patyrinėti išsamiau.

Bet kodėl britai? Kodėl šioje – aš vis tiek tai vadinsiu ne paskaita, o ekskursija – kodėl šioje ekskursijoje gana daug kalbėsiu apie britų dailininkus?

Pasauliniame menininkų reitinge, kurį sudaro sistema artfacts, pirmame penkišimtuke tėra 38 britų menininkai. Palyginimui, tame pačiame penkišimtuke yra net 181 JAV menininkas. Atrodytų, disproporcija ypač didelė, bet iki 1992 metų ji buvo katastrofiška – šiame reitinge britų tuomet tebūtų aštuoni – skulptoriai Henry Mooras, Tony Cragg, Richardas Deaconas, tapytojai David Hockney, Bridget Rilley, Lucian Freud, Richardas Hamiltonas ir konceptualistas Hamishas Fultonas. Britų beveik nesimatė – buvo amerikiečiai, vokiečiai – 45 menininkai, prancūzai – 23, italų, ir tų buvo daugiau – 14.

Beje, o žinot kaip veikia šis reitingas? Sistemos adminstratoriams galerijos, muziejai ir kitos meno institucijos siunčia savo globojamų dailininkų rengiamas parodas arba duomenis apie tose institucijose rengiamas parodas. Kiekviena institucija įvertinama balais – kuo muziejus ar galerija internacionalesnė, solidesnė ar įtakingesnė, tuo daugiau balų turi. Tarkim, Londono Tate Modern galerija turi aukščiausią balą, White Cube galerija žemesnį – gal net sulygintiną su Vilniaus Šiuolaikinio meno centro balu, o komercinė galerija – žemiausią. Kuo solidesnėje erdvėje vyksta dailininko paroda, tuo daugiau reitingo taškų jis gauna. Bet tai tik paviršius – jei JAV menininkas rengia parodą savo galerijoje ar savo šalyje, jis negauna jokių reitingo taškų, kad ir kokia solidi ta galerija bebūtų. Papildomų balų dailininkams duoda ir kaimynystė – jei grupinėje parodoje dalyvauja aukštą reitingą turintys menininkai, savo papildomų taškų porciją gauna ir mažesnio reitingo savininkas. Aš sutinku, kad bet kokia reitingo sistema nėra visiškai objektyvi, bet Artfacts sukurtas algoritmas kol kas yra patikimiausias.

Ir dar, jei jau kalbam apie reitingus. Iš Lietuvos menininkų aukščiausią vietą jame užima Deimantas Narkevičius. Dabar jis yra labai aukštoje 384-oje vietoje ir varo aukštyn kaip raketa. Latvių su estais net šalia nėra, o lenkai tik du lenkia Narkevičių. O Miroslavas Balka, Tate Modern pastatęs gigantišką instaliaciją, tėra 410-oje vietoje.

Bet grįžtu prie britų dailininkų. Kaip sakiau, pasauliniame reitinge iki 1992 metų jų buvo nedaug. Situacija pradėjo keistis, ne – ne pradėjo, tiesiog ėmė ir pasikeitė – dabar apie tai rašoma kaip apie kataklizmą britų mene - 1988 metais, kai grupė – 16 studentų iš Londono universiteto Goldsmiths koledžo suorganizavo parodą Londono dokuose, pavadinę ją Freeze. Tai – ne Frieze, kuri suorganizuota 2003. Pagrindinis parodos organizatorius, lyg nujausdamas savo pašaukimą, buvo antro kurso studentas Damienas Hirstas.

Tai yra žmogus, kuris 2008 metais pasiėmė paskutinius menui skirtus pinigus – 2008 metais rugsėjį mėnesį vykusiame Sothebys aukcione jis vienas pardavė darbų už 198 milijonų dolerių, ir tą pačią dieną bankrutavo Lehmans Brothers bankas, paskelbęs krizės pradžią – krizės, kuri 2009 metais 75 procentais sumažino pasaulinės meno rinkos apimtį.

Taigi, 1988 metais studentai surengė parodą, kurią pamatė reklamos agentūros savininkas, kolekcionierius ir galeristas Charles Saatchis– tuo metu dirbęs tik su JAV ir Vokietijos dailininkais. Kaip pasakoja vienas dalyvių, Saatchis atvažiavo su žaliu rolsroysu ir sustingo, pamatęs Hirsto instaliaciją „Tūkstantis metų“ - stiklinę vitriną su nukirsta karvės galva ir aplink ją skraidančiomis musėmis. Tolimesnė šios pažinties istorija tokia – Saatchis metė savo amerikiečius su vokiečiais, užsiėmė jaunaisiais britų menininkais pasivadinusiais studentais, juos pirko, juos rodė, juos reklamavo, vėliau gerai pardavė, vėl pirko. Jie tapo žinomi, jų atsiradimas inspiravo keliolikos dabar Londone garsiausių komercinių galerijų atsiradimą, o visas procesas pavadintas Saatcio efektu. Jo statistinė reikšmė – jau minėti 38 britai pasauliniame reitinge.

Bet mano ekskursija ne apie juos. Aš grįžtu į ikisaatčinės Britanijos laikus ir dar anksčiau. Į tuos laikus, kai Amerikoje ir Europoje, tiek Vakarų, tiek Liaudies demokratinėje Europoje, bent Lenkijoje ir Vengrijoje, siautėjo Pop Artas, Neo-Dada, Arte Povera , Conceptualus menas, Fluxus, Minimalismas, Op Artas , performansai, Post-Minimalismas, Neo-Conceptualismas – į maždaug laikotarpį nuo 1950 iki 1980-ų metų. Į laikus, kai tūkstančiai į madingus procesus neįsipaišiusių britų dailininkų tiesiog darbščiai tapė. Žinoma, jie, kaip ir jų populiarieji kolegos iš kontinento, kūrė grupes, inicijuodavo judėjimus neo abstrakcionizmo, naujojo romantizmo, abstraktaus realizmo, tai yra, buvo, kaip aš juos vadinu, paraleliniais modernistais arba, šiandieniniame kontekste, „nestiliniais“ dailininkais.

Kai skaičiau jų biografijas, atradau stebėtiną panašumą su kelių kartų Lietuvos dailininkų biografijoms: jie kariavo arba vaikystėje kentė pokario nepriteklius, vėliau mokėsi solidžiuose dailės koledžuose, juos baigę dalyvaudavo grupinėse parodose, dažniausiai kartą per metus, provincinių miestų galerijose, kartą per dešimtmetį arba dar rečiau juos atrinkdavo į ataskaitinę – arba Britanijos kontekste - metinę Karališkosios meno akademijos parodą, sulaukę brandaus amžiaus, tapdavo tos akademijos nariais, sulaukus 70-ies Tato galerija surengdavo jų retrospektyvinę parodą ir ta proga nupirkdavo 10-15 darbų, ir, į gyvenimo pabaigą gaudavo ordiną arba, retkarčiais, riterio titulą. Jie visą gyvenimą dėstydavo arba mokytojaudavo. Na, taip rašydavo nekrologuose – buvo mėgiamas dėstytojas ir tapytojas. Aš šiaip, vardan smalsumo, patikrinau kelis paralelinių modernistų – tuos, kurios buvau atrinkęs tikrajai, neįvykusiai ekskursijai – reitingus ir aukcionų rezultatus. Ir užčiuopiau, kaip jau minėjau, netikėtą tendenciją - jų reitingai žemėja pastoviai – ir tai logiška, nes niekas nerengia jų parodų, bet pastaraisiais metais – maždaug nuo 2007 metų - jų aukcioniniai padavimai nepaprasta suaktyvėjo.

Kad būtų aiškiau, kaip atrodo paralelinių modernistų kūryba, atrinkau kelis darbus. Iš pradžių aš norėjau rasti identiškus lietuviškajam paraleliniam modernizmui kūriniui, bet po to numojau ranka – beveik kiekvienas dailininkas Britanijoje turi savo artimų analogų Lietuvoje. Dėl viso pikto akcentuoju – visi dailininkai, kurių kūrybos pavyzdžius dabar parodysiu, gimė tarp 1927-1940 metų, tapę pripažintais dalyvaudavo profesionaliame gyvenime, buvo tarybų, komisijų, žiuri ir sąjungų nariai.

Joe Tilsonas. Jo reitingas nei kyla, nei smunka – tai reiškia – egzistuoja minimalus susidomėjimas. 1974 metais buvo personalinė paroda komercinėje galerijoje, sekanti – tik 2002 metais. Tais pačiais metais jo darbus vėl pradėjo po truputį pirkti, mokant maždaug po 1000 svarų už grafikos lakštą. Jis kurį laiką buvo taip ir nepagarsėjusio britų pop meno judėjimo narys, bet greitai pasitraukė. 1995 išrinktas Karališkosios akademijos nariu.

Howardas Hodgkinas. Jo pirmoji paroda surengta 1962. Jis kaip pradėjo tapyti pusiau abstrakcijas, taip tapo iki šiol. 1985 metais gavo riterio titulą. Tais pačiais surengė parodą Whitechapel galerijoje, ir nuo tada buvo pamirštas iki 2006 metų, kai jį parodai pakvietė Tate Moder galerija. Po jos stipriai šoktelėjęs reitingas pradėjo smukti ir dabar nukritęs, lyginant su 2006 metais, dvigubai. Bet jo darbus perka intensyviai, o iki krizės kainos pakilo dvigubai.

Katherine Church. Šios neoromantikės didžiausia sėkmė - 1954 metais paroda Tate. Po to – tyla. Ši dailininkė neturi nei vieno reitingo taško, bet jos darbų pardavimas, lyginant su 2000-aisis, padvigubėjo.

Ruskinas Spearas (1911 – 17 January 1990, aged 79), ordino kavalierius, jo kelis darbus įsigijo Tate. 1980 – retrospektyvinė paroda karališkojoje akademijoje. Dabartinis reitingas – žemiau negu 40000-oji vieta, o pirkimai aukcionuose pastaraisiais metais dvigubėjo.

Dorothea Sharp – ji tiesiog karališkosios akademijos narė. Jokių reitingo taškų. Aukcionuose – neblogas pagyvėjimas.

Robyn Denny, 1930 gimimo, 60-ųjų oficialioji žvaigždė. Daugybė parodų, nuo Tate iki Venecijos bienalės. Vėliau – tyla, tik 1993 buvo parodytas Barbicano meno centro surengtoje parodoje, skirtoje Londo 60-ųjų metų meno scenai. Dabar reitingas nukritęs iki 5000-osios vietos, o pardavimai, kaip jūs jau įtariat, didėja.

Barbara Hepworth. Henry Mooro draugė ir pati garsi menininkė. Nuo 2006 stato aukcionų rekordus – milijoninius, parodų neturi nuo 2005 metų, reitingas per kelis metus nukrito dvigubai.

John Piper (13 December 1903 – 28 June 1992), įdomus (šalia standartinės reitingų kritimo, ir aukcionų kilimo situacijos) tuo, kad buvo oficialus karo menininkas. Karo metu tapė štai tokius paveikslus.

William Coldstream 1908-1987, dėstė iki mirties, nei vienos parodos per tris dešimtmečius, reitinginė duobė, gana neblogi pirkimai.

Carel Weight (1907 – 13 August 1997). Taip pat karo laikų dailininkas. Po karo padarė akademinę karjerą Edinburgo universitete, darbai yra ir Tate, ir Viktorijos ir Alberto muziejuje. Aš jau nebesakysiu tradicinės frazės apie reitingus ir aukcionus – ji yra standartinė – reitingai krenta, o pardavimai per pastaruosius tris metus – kyla.

Keith Vaughan – kariavo – kaip dailininkas, po karo pradėjo dėstyti ir dėstė iki mirties. Paskutinė paroda 2007 metais komercinėje galerijoje, Tate pirko darbus šešiasdešimtais metais.

Lynn Chadwick iš pateikiamos eilės išsiskiria tuo, kad už jos skulptūras jau pradeda mokėti milijonines sumas.

Reginald Butler (28 April 1913 – 23 October 1981) – jį įkėliau dėl biografinio fakto – 1952 metais jis laimėjo „Nežinomo politinio karo“ monumento konkursą, ir po to tapo labai žinomu 1950-60 metais. Visa kita informacija – analogiška.

John Copnall – paskutinė paroda 1975 metais, neturi nei vieno reitinginio taško, ir – nuo 2008 metų prasidėjo gana intensyvus jo darbų pirkimas. – nuo 1 neparduoto darbo 2000-2007 per metus iki kelių dešimčių 2008-2009.

Leon Kossoff, 1926 gimęs Šiaurės Londone, ne litvakas, gimė Rusijos žydų šeimoje. Šis dailininkas yra lyg būsimos situacijos iliustracija - jo reitingas, katastrofiškai kritęs, šiuo metu pradėjo kilti, taip pat ir pirkimai – iki rekordinių – nuo 2007 metų kiekvienais metais parduoda po kelis darbus už kelis šimtus tūkstančių svarų.

Ką ši informacijos eilė demonstruoja? Aš pasinaudosiu mikroekonomikoje naudojamu paklausos elastingumo koeficientu. Pasinaudosiu, žinoma, nekorektiškai. Mano formulėje pirkėjo reakcija skaičiuojam ne nuo kainos, kaip ekonomikoje, bet nuo reitingo. Ir aš aiškiai matau, kad paklausa yra neelastinga, tai yra, pirkėjai nelabai reaguoja į reitingo pokytį. O ką rodo neelastinga paklausa? Kad apsisprendimą pirkti lemia ne kaina – mano formulėje – reitingo taškai, o kiti motyvai. Taigi, kokie motyvai verčia britus pirkti prieš kelis metus rinkoje beveik nefunkcionavusius paralelinius modernistus ar, kaip juos kitaip vadina, nesitilinius dailininkus. Vėlgi, norisi panaudotį ekonomisto Adamo Smito metaforą „Nematoma rinkos ranka“. Šios metaforos pagalba Smitas siekė aprašyti rinkos ūkio funkcionavimą, remiantis tuo, kad atskirų ūkio vienetų veikla, kylanti iš jų egoistinių siekių patenkinti savus poreikius, galiausiai pasireiškia bendrų poreikių tenkinimu. Aš vėl nesusivaldysiu ir nekorektiškai pakeisiu kasikinį apibrėžimą, sakydamas, kad atskirų meno pirkėjų veikla, siekianti patenkinti savus poreikius, galiausiai priverčia meno institucijas atkreipti į juos, tuos pirkėjus, dėmesį. Kokią metaforą galima panaudoti šiam apibrėžimui? Gal – nematoma mados ranka? O gal tiesiog apsisuko mažasis Brodelio strateginis visuomenės vystymosi ciklas? Bet kokiu atveju, statistika rodo, kad tokia situacija, kai perkami parodose nefunkcionuojantys kūriniai, ilgai netruks. Kai tendenciją suseks žiniasklaida, o kolekcionieriai sukaups kritinį paralelinio modernizmo kūrinių kiekį, jie pareikalaus, kad jų realus kapitalas gautų simbolinio kapitalo bazę, kuri, savo ruožtu, padidins realią kūrinių vertę. Kitaip tariant, aš prognozuoju, kad artimiausiu metu bus pradėti rengti paralelinio, nestilinio meno parodos, ir jos bus rengiamos aukštą rangą turinčiose erdvėse. Kai savo statistinėmis įžvalgomis pasidalinau su kolegomis, šiek tiek nuliūdau – pasirodo, mano apčiuopta tendencija vyksta ir realybėje. Štai, man parašė menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė: Ernestai! Tavo teorija jau pasitvirtino. Jau vyksta paralelinio modernizmo parodų bumas. Prancūzai kaip pašėlę rodo visokius neoklasicistus (čekai, italai, lenkai ir kiti taip pat). Reabilituojami ir kolaboravimu su naciais anksčiau kaltinti dailininkai, kurie taip pat jau rodomi viešai. Rengiamos "nestilinių" dailininkų parodos. Dėl to labai pyksta kai kurie grynojo avangardo šalininkai, atstovaujantys kai kurias įtakingas meno institucijas, bet jie turbūt greitai bus priversti nutilti, nes procesas jų nuomonės visai nepaiso. Beje, tai atveria galimybes lietuvių dailininkams“.

Va. Frazė raktas. O kaip su lietuvių daile? Nacionalinėje galerijoje – ne ekspozicijoje, o saugyklose – sukaupta didžiulė paralelinio modernizmo kolekcija. Sovietmečiu tapybos nupirkta 4600 darbų – taigi rinkinys gerokai didesnis už prieškario tapybos rinkinį, kuriame yra 2000 vienetų. Ir šis palikimas irgi pradėjo kelti susidomėjimą – bet šiek tiek kitokį, nei Britanijoje. Sovietmečio dailę mūsų kolekcionieriai perka vangiai. Bet perka. Ir iš karto turiu perspėti, kad šis teiginys nėra teisingas. Jį suformulavau remdamasis vienintelės viešos prekybos menu platformos Lietuvoje – Vilniaus aukciono – duomenimis. Šie skaičiai atviri, lengvai rūšiuojami, laiko periodas – aukcionas funkcionuoja ketvirtus metus - irgi priimtinas statistinei analizei daryti. Aš, be abejo žinau, kad tikroji prekyba vyksta pilkoje rinkoje, neskelbiant sandorių sumos. Todėl aš sąmoningai šią rinką ignoruoju. Ignoruoju optimistiškai, nes žinau, kad ateis laikas ir viskas susicivilizuos. O kol kas padariau tą patį veiksmą – tikrinau paralelinio modernizmo, bet jau lietuviško, paklausos dinamiką, naudodamasis Vilniaus aukciono meno kūrinių kainų indeksu. Pasaulinis reitingas šiuo atveju negalioja, nes labai retas sovietmečiu kūręs dailininkas turi įskaitinius taškus. Na, tarkim, aš prisipažinsiu, nelabai intensyviai ieškodamas, radau tik Vincą Kisarauską, kuris yra maždaug 30-tūkstantojoje vietoje. Jam reitingo taškus davė 1999 metais ŠMC surengta paroda. Yra dar keli dailininkai.

Tyrinėjant Vilniaus aukciono indeksą paaiškėjo, kad kategoriškos išvados padaryti negaliu – Lietuvos antrinėje rinkoje paklausa nestilinei kūrybai yra, bet negaliu konstatuoti nei ryškaus kilimo, nei akivaizdaus kritimo. Per tuos tris metus Vilniaus aukcione pirko ir Gražinos Didelytės 1978 metų grafiką, ir Igno Budrio 1965-tais-1977-tais lietas akvareles, ir Mečislovo Bulakos 1964 metų raižinius, Leonardo Gutausko 1979 metų tapybą – bet tai galėjo būti ir memorialinis pirkinys – nes Sigito Gedos portretas parduotas jau po poeto mirties. Nupirktas ir 1980-ų metų Elvyros Kairiūkštytės diptichas „Jaunystė“. Bet akivaizdžiausią tendenciją matau prekiaujant paralelinio modernizmo sunkiosios artilerijos – Stasio Krasausko darbais. Vilniaus aukciono starte Krasausko grafiką pirko gerai – už dešimtis tūkstančių litų. Paskutinis pirkimas įvyko jau krizės metu, 2009-ų kovą, o vėliau jau nieko nebepirko, net ir ženklinio oforto „Krepšinis“ su pradine kaina 2300 litų.

Todėl vis tik atsargiai teigiu, kad Lietuvos pirkėjai yra priklausomi nuo kainos, o ne nuo kitų faktorių.

Kas gi vyksta „kitų faktorių“ fronte? Ten pastaraisiais metais atsirado ženklus – jei lyginti su visiška ramybe – judėjimas. Pirma, spaudoje pasirodė keli Skaidros Trilupaitytės tekstai apie sovietmečio meno rinką, viename iš jų menotyrininkė pastebi, kad Baltijos šalių ir sovietinės Maskvos meno pasiūlos situacija gerokai skiriasi. Vakaruose kalbant apie sovietinį meną dažniausiai turėta galvoje tik Sankt Peterburgo ir Maskvos dailė, kaip rodė gausių parodų ekspozicijos JAV ir Vakarų Europoje. „Vakarų dailės kritikai susidomėjo socartu, lygino įvairias andergraundinio, politinio meno apraiškas skirtinguose kontekstuose. Tai, kad Baltijos respublikų menas sovietmečiu buvo gerokai kitoks, jo raida sąlygiškai autonomiška, o ir pačios valstybės jau 1990 m. tapo politiškai nepriklausomos, paradoksaliai lėmė ir mažesnį dėmesį joms „meno iš buvusios Sovietų Sąjungos“ populiarinimo procesuose SSRS griuvimo metais“, rašo Trilupaitytė, netiesiogiai iliustruodama britų ir lietuvių paralelinio modernizmo analogiškumą.

Kitas elementas, demonstruojantis judėjimą, buvo 2006 metais Lietuvos dailės muziejuje įvykusi tarptautiė mokslinė konferencija „Muziejai ir dailės istorijų įvairovė“. Joje trys pranešimai buvo skirti Lietuvos sovietmečio dailei. Giedre Jankevičiūtė savajame sakė, kad „Būtent neotradicionalizmas (tai, ką dabar vadinu paraleliniu modernizmu) Lietuvos dailininkams leido atsigauti nuo socialistinio realizmo priespaudos ir beveik be jokių kultūrinių ryšių su užsienio šalimis sukurti įspūdingus dailės kūrinius 6-ojo deš. pabaigoje“. Maskvietė Jaketarina Degiot savo pranešime „Sovietinis menas šiuolaikinio meno muziejuje: akibrokštas ar galimybė?” kalbėjo apie to laikmečio eksponavimą šiuolaikiniame muziejuje. Ji pateikė kelias pozicijas kaip sovietinis menas neturėtų būti eksponuojamas: kaip tradicinio realizmo dalis, suskaidyta į tapybos, skulptūros ir kitas kategorijas; kaip depolitizuotas belaikis “geras (senas)“ menas; kaip „lengva“ Vakarų abstraktaus meno versija, mažiau radikalus “dalinai abstraktus“ vaizduojamasis menas; kaip teisybės klišė: “neoficialus“ menas prieš konformistinį „komunistinį“. Ir pasiūlo kelias idėjas kaip jis galėtų būti eksponuojamas: kaip originali tarptautinio modernizmo versija, įtakota kraštutinai radikalaus privačios nuosavybės atmetimo; kaip viešųjų erdvių ir socialinių patirčių menas.

Analizuodama problemą Rusijos menotyrininkė ir kuratorė remiasi Maskvos dailės scenos patirtimi, o man labiau artimos Alfonso Andriuškevičiaus pastabos, suformuluotos prieš du metus įvykusiame jo ir menotyrininkės Austėjos Čepauskaitės pokalbyje „Apie dailę ir japones“. Čepauskaitė jame klausia „Kokius atspirties taškus pasiūlytumėte tokiam 7–9 dešimtmečių meno scenos savo akimis nemačiusiam ir nepažinusiam žmogui? Kokios šios dailės ypatybės darė ją svarbią? Ir ar jos – arba bent jų dalis – įveikė laiką?“. Andriuškevičius atsako: Mūsų meno pasaulio publika niekaip neįsidėmi, kad „avangardo“ terminas žymi laikiną reiškinio aspektą: kas vakar buvo avangardas, šiandien jau – ariergardas. Ypač nepajėgia šito suvokti buvusieji avangardistai bei dabartiniai: ir tie, ir tie pretenduoja į amžinumą. Avangardistinis kūrinys meninės kokybės požiūriu gali būti ir geras, ir prastas; avangardiškumas, kuris yra susijęs su ankstesnių normų laužymu, pats savaime kokybės negarantuoja. Iš viso šito randasi dvi vertės: istorinė ir meninė-istorinė. Visi, įvedinėjusieji naujoves, kontekstą išmanančiam žmogui bus svarbūs istoriniu požiūriu. O tie, kurie, atlikinėdami avangardistinius judesius, sukūrė aukštos klasės kūrinių, – ir istoriniu, ir meniniu.

Aš tegaliu paantrinti. Ir pridėti – laiku atkreipus dėmesį į tendencijas, šalia istorinės ir meninės vertės atsiranda bonusas – prekinė vertė. Kiekvienas iš tų 4600 paralelinio modernizmo tapybos kūrinių, saugomų Lietuvos dailės muziejaus saugyklose, ir, be abejonės, rodomi Nacionalinės galerijos ekspozicijoje, patekę į sąmoningai formuojamą reiškinio kontekstą – tiek vietinį, tiek tarptautinį, didina simbolinio kapitalo svorį, kuris nedelsiant transformuojasi į realų kapitalą ir didina kolekcininkų sukauptų vertybių kainą. O tai, savo ruožtu, taptų dar vienu akstinu Lietuvos dailės rinkai išeiti iš pilkosios zonos. Žinoma, kalbant apie tarptautinį kontekstą, reikia dirbti ne rinktinės, o klubo principu. Nesu naivus, kad teigčiau, jog lietuviškas paralelinis modernizmas, rodomas tik su Lietuvos ženklu, galėtų sudominti svarbesnes institucijas. Juk, galų gale, ir Latvijos, ir Estijos muziejuose saugomi tokie patys kokybiško paralelinio modernizmo kalnai, kaip Lietuvoje. Šioje rinkoje teks dirbti kaip agentui, žinant įvairių klubų žaidimo strategijas, atrasti jų komandos silpnas vietas ir pasiūlyti į tą poziciją savo žaidėją. Tai būtų puikus darbas mokslus baigiantiems meno vadybininkams – išžvalgyti būsimus muziejų ir galerijų tolimesnės ateities planus ir įrodyti, kad mūsų ekspozicijos dalis puikiai tiktų jų organizuojamo konteksto praturtinimui.

Aš kartais su savo dukterėčia, ką tik pradėjusia mokytis čiurlionkėj, sužaidžiam menotyrinį durnių. Taisyklės paprastos – aš iš įvairių parodinių katalogų priplėšau lapų su paveikslų reprodukcijomis – jos tampa kortomis. Mes nenustatome jų viršenybės – tiesiog jas permaišome ir kiekvieno ėjimo metu diskusijos būdu nutariame kas ką muša. Tam tikros taisyklės jau susiformavo – renesansas stipresnis už baroką, bet ankstyvasis impresionizmas ir ypač Koro su Turneriu muša viską – mano mokykla. Populiarus šiuolaikinis menas mūsų žaidime irgi stiprus – tam tikrais atvejais Warholas gali nukirsti mažiau žinomą mažąjį olandą ir visuomet laimi prieš manieristą ar rusą peredvižniką. Kai kovojančioje poroje atsiranda aktualaus meno reprodukcijos, tikrinime Artfacts reitingą. Sunkiausia rasti sprendimą, kai žaidime atsiranda lietuviško paralelinio modernizmo reprodukcijos. Kas ką muša – Švažas Kisarauską ar atvirkščiai? Mums su dukterėčia trūksta kriterijų. Ir jei mano statistinė analizė teisinga, ir jei mūsų kuratoriai bus greiti ir įžūlūs, atsiranda šansas, kad menotyrinio kvailio taisyklės taps visiškai aiškios.