Kad argumentuotai snobiški britai visiškai suvaikėja, vos tik pamato kokį nors rusų kultūros pavyzdį – neginčijimas faktas. Žinoma, tas segmentinis suvaikėjimas nėra vien tik britų bruožas – racionalaus proto netenka visi senieji vakariečiai – ir prancūzai, ir vokiečiai.

Bet mažas britų atsparumas rusų kultūrai ypatingas – jei kontinentinės Europos didieji rusus myli universaliai – ir kultūriškai, ir versliškai, ir politiškai, tai britai pastarąjį elementą – politinius santykius – gana dažnai atšaldo iki didesnės ar mažesnės minusinės temperatūros.

Šitaip susiformuoja klasikiniai – jei kalbėti metaforiškai – meilės ir neapykantos – santykiai, ypač palankūs gudriems, kibiems ir neįtikėtinai darbštiems šiuolaikiniams rusų dailininkams.

Vieną dieną, dar žiemą, atsiverčiu "Times" kasdieninį kultūros priedą ir randu milžinišką tekstą – per du puslapius – apie dailininką Andrejų Molodkiną. Aš šitą dienraštį skaičiau jau gerą pusmetį, ir ši medžiaga buvo pirmoji – bent tokios apimties – skirta užsieniečiui. Na, apie amerikiečius buvo, bet britai jų nelaiko tikrais užsieniečiais. Interviu su rusu atsiradimo proga – jo paroda rusų meno galerijoje. Kiek parodų atsidaro Londono galerijose per savaitę? Dešimtys. Kiek jiems dėmesio skiria "Times"? Po kelias recenzijas savaitgalio storuosiuose prieduose, bet užgriebia tik svarbiausias parodas. Todėl skaičiau šitą pokalbį su dvigubu smalsumu.

Skaičiau  ir žavėjausi – kaip virtuoziškai rusas maustė britų žurnalistą. Na, gal nemaustė – tiesiog tiksliai spaudė emocinius mygtukus ir sulaukdavo logiško reflekso. Atrodė, kad ne Molodkinas kalba, o atgimęs Pavlovas siunčia elektros impulsus nelaimingam šuniui.

Keturiasdešimtmečiai, dabar kuriantys eksportinio Rusijos meno pasiūlą, atmetė viską, kas buvo iki jų – disidentišką iliustratyvumą, kabakovišką konceptualizmą, melamidišką publicistiką, kulikišką šokiravimą. Jie taip pat atsisakė senųjų, jau išeksploatuotų įvaizdžių – ir čechoviško inteligentiškumo, ir degtinės su ikra, balalaika bei matrioška. Šiandieniniai Rusijos dailininkai – iš tų, labiausiai matomų - smarkiai panašūs į buvusį prezidentą Putiną – bet ne tikrą, o postintelektualų. Jie hiperaktyvūs, superproduktyvūs, kalbūs, matomi, jų darbai laviruoja tarp paradokso ir anekdoto. Ir jie demonstratyviai politiški, tiek demonstratyviai, kad tai panašu į koketavimą. Ar vaikišką suaugusiojo erzinimą, į kurį tas atlaidžiai numoja ranka.

Bet būtent vaikiškas  politikavimas britus ir paperka. Molodkinas "Times" žurnalistui pasakojo apie tai, kad savo instaliacijose jis naudoja naftą ir kraują. Dailininko pagrindinis parodinis produktas – įvairaus dydžio stikliniai kubai, kurių viduje yra tuščiaviduriai objektai – tai gali būti ir nukryžiuotasis, ir dolerio ženklas, ir įvairūs žodžiai – nuo "Das Kapital" iki "Fuck You". Į tas ertmes Molodkinas pripila arba naftos arba kraujo. Jei kubas skirtas ne pardavimui, o parodai, prie jo prijungiami įvairūs pumpavimo ir siurbimo agregatai – nes juk instaliacija turi skleisti garsą, ar ne? Kad viskas atrodytų rinkodariškiau, dailininkas sugalvoja istoriją – kartais kraujas būna apkrėstas AIDS virus, o nafta ne bet kokia, o iš Irako (nuotraukoje).

Dažnai šios istorijos yra šiek tiek senstelėjusių, bet vis dar aktualių Rusijos literatų Viktoro Pelevino ir Vladimiro Sorokino tekstų klonai. Pavyzdžiui, Molodkino pasažas apie tai, kad jis renka savanorius, kurie sutiks po mirties atiduoti savo kūnus perdirbti į naftą, kad vėliau gautas produktas taptų instaliacijos dalimi. Tai - kelių Sorokino romanų mikropjūvis. Literatūriškai neįdomus, bet juk Molodkinas nėra rašytojas. Jis – profesionalas. Jo naftos ir kraujo produktus retkarčiais nuperka aukcionuose – 2008 metais tokių pirkinių buvo penki, kiekvienas maždaug po 20 000 svarų.

Ir greitai gaus dar daugiau – Molodkinas šiais metais pasistengė tapti Rusijos paviljono Venecijos bienalėje akcentu. Atidarymo dieną Rusijos paviljono kuratorė netikėtai pastebėjo, kad Molodkinas prie savo eksponatų – dviejų tuščiavidurių pergalės deivės skulptūrų, pripildytų – na, žinoma, kraujo ir naftos – priklijavo nesankcionuotus paaiškinimus – esą tai yra "neapdirbta Čečėnijos nafta", o kraujas yra "Išgyvenusių Čečėnijos karą žmonių kraujas". Organizatoriai puolė užrašus lupti, bet savireklamos akcija pavyko – Rusijos žiniasklaida paskaičiavo, kad Venecijos bienalės kontekste Molodkinas spaudoje buvo paminėtas 125 kartus – daugiau nei visi kiti paviljono dalyviai kartu sudėjus.

Bet visa tai tik istorijos pradžia. Prieš savaitę "Art daily" leidinyje perskaičiau, kad rudenį "Frieze" mugės Londone, mugės, kuri yra trečia pagal svarbą meno mugė pasaulyje (Joje taip pat bus ir lietuviai – ŠMC kaip specialų institucinį mugės projektą pristatys Mindaugo Navako instaliaciją, dalyvaus galerija "Tulips and Roses", o masiškai elitiniame BFI centre vyks Deimanto Narkevičiaus naujo filmo rodymai bei įvairūs įdomūs pokalbiai. Nusimato neįtikėtinai energingas lietuviškų vizualiųjų menų sudalyvavimas...) Taigi, skaitau, kad į "Frieze" rusai atveš Kandinskio premijos laureato ir nominantų parodą. Ši premija Rusijoje įsteigta tik prieš du metus. Pirmais metais viskas vyko apyramiai, o 2008 metais ją gavo Aleksejus Gintovtas, besikildinantis iš kunigaikščio Vytauto aplinkos. Savo stilių jis vadina konservatyviai revoliuciniu, kritikai – imperiniu, o jo kairesni kolegos patį Gintovtą vadina fašistu. Jis, beje, yra Molodkino bendraamžis ir bendražygis. Jie kartu padarė kelias parodas – vienoje iš jų demonstravo milžiniškus lakštus, kuriuose paprastu mėlynu "Bic" rašikliu socrealistiškai išpiešė imperines metaforas – Apoloną su dėtuve už nugaros, kur vietoj strėlių – sovietinės branduolines raketos ir kitas panašaus žanro nesąmones. Atrodo, kad šioje jungtyje Molodkinas yra juodadarbis – jis tame ankstesniame interviu britui daug aiškino, kiek rašiklių sunaudojo, o Gintovtas – ideologas. Savarankiškai jis įvairiomis technikomis piešia erelius, Kremliaus žvaigždes ar carus šiuolaikinės Maskvos kontekste. Taip pat kuria filmus, instaliacijas ir steigia neobolševikinius judėjimus.

Parodos "Frieze" mugėje faktas nebūtų svarbus – nors jau dabar pikta, kai įsivaizduoju apie ją džiugiai rašančius britų dienraščius – jei ne keista detalė. Kai Maskvoje vyko Kandinskio premijos teikimo ceremonijoje, joje, kaip kviestinis svečias ir vienas iš renginio vedėjų dalyvavo vienas iš brolių Čepmenų. Broliai Čepmenai yra įtakingos figūros Londono dailės pasaulyje – jie, būdami intelektualesni, nėra tokie komerciškai sėkmingi kaip Damienas Hirstas, kurį, kaip ir brolius, savo galeriniame inkubatoriuje užaugino Saatčis, bet savo keliolika milijonų svarų per metus jie užsidirba. Tuomet galvojau, kad išvažiavimas į Maskvą tėra vakariečių kaprizas, bet, pasirodo, klydau. Visiškai neseniai toje pačioje galerijoje, kur buvo eksponuojami Molodkino naftos kūriniai, atsidarė nauja, grupinė paroda. Tarp dalyvių – broliai Jurijus ir Konstantinas Šamanovai. Vos tik paroda atsidarė – vėl pasipylė recenzijų banga dienraščiuose. Šį kartą dėl nelabai slepiamos mistifikacijos – broliais Šamanovais pasivadino tie patys broliai Čepmenai. Kūrinius jie padarė greitosiomis, bet vis tiek juokingus – apkalė pseudo afrikietiškas statulėles lentgaliais ir gavosi ironiška suprematizmo parafrazė. Užfiksavęs tą ironiškumą, pagalvojau, kad tai tėra boratiškas pasimaivymas, bet ir vėl suklydau, nes liepos pabaigoje perskaičiau pranešimą – Rusijos kultūros ministerija naujai kuriamam valstybiniam šiuolaikinio meno muziejui skyrė neįvardintą, bet "ženklią" pinigų sumą užsienio dailės pavyzdžiams pirkti. Pirmieji pirkimo objektai pranešime neslepiami – tai bus brolių Čepmenų kūriniai.

Štai ir susidėliojo visas ateities planas – rusai atrinko dailininkus, kuriuos stumia į rinką. Tai – putiniško, šiek tiek anekdotinio imperinio žanro apologetai. Jų darbai akivaizdžiai meistriški – amato prasme, ir oficialiai disidentiški – tiek, kad papirktų vakariečius. Projekto garvežiais paskyrė žymius ir sėkmingus Vakarų dailininkus, kuriems už darbą bus dosniai atlyginta. Reguliuojamo skandalo lygmuo garantuos žiniasklaidos dėmesį. Visa tai kurs prekės ženklą – Naujasis Rusijos menas. Ar investicija duos grąžą? Net neabejoju, kad trumpalaikiame, kokių dešimties metų periode – taip. O vėliau rusai sugalvos dar ką nors. Juo labiau, kad nafta vėl lyg ir brangsta.

Komentaras buvo skaitytas per Lietuvos radiją rugpjūčio 8-ą dieną.